Naujienos

Savaitraštis "Lietuvos sveikata" ir portalas lsveikata.lt rašo apie Klaipėdos miesto poliklinikos Sveikatos centro veiklos koordinatorių dr. Šarūną Banevičių:

"Daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių rutulio stūmimo čempionas, Klaipėdos rekordininkas dr. Šarūnas Banevičius šiemet vėl pasipuošė medaliu – Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Palangoje iškovojo sidabrą. Palaikyti atvyko kolegos iš Klaipėdos miesto poliklinikos, kur mokslų daktaras sėkmingai realizuoja akademines žinias vadovaudamas ES projektams.

- Du dešimtmečiai rutulio stūmimo sporte – solidus stažas. Kokia buvo pradžia – kaip susidomėjote šia sporto šaka?
 
- Man dabar trisdešimt treji metai, o su šiuo sportu susipažinau būdamas trylikos. Nueitas pakankamai ilgas kelias. (Šypsosi.)

Už tai turėčiau padėkoti broliui ir 2005 metų Europos jaunimo čempionatui Kaune, kurį transliavo Lietuvos televizija. Žiūrėjome kartu su visa šeima. O brolis tuo metu turėjo draugą, kuris mėtė diską. Kai tą vasarą atvykau su juo į maniežą, pirmasis man į rankas pakliuvęs įrankis buvo rutulys. Taip ir stumdau jau dvidešimt metų. (Juokiasi.)
 
- Tėvai idėją palaikė?
 
- Visada. Nors stumti rutulį – nekomercinis sportas, didžiausias rėmėjas visada buvo šeima. Tėtis apskritai labai įsitraukęs į sportą – turbūt nėra tokios sporto šakos, kurios jis nežinotų ir nežiūrėtų.
 
- Ar visada buvote ramus ir disciplinuotas, kaip kad būdinga sportininkams?

- Ne, to man tikrai trūko ir buvo ugdoma pamažu. Į pirmąsias treniruotes atėjau dar būdamas pakankamai mažas. Sportas šias savybes išaugino.
Atėjus didelė motyvacija buvo pats rezultatas – smagu, kai pasiseka. Bet ir apskritai visas kelias, kuriuo tu eini – procesas, metodika, tobulėjimas – buvo labai žavintis dalykas, pavirtęs aistra.
Tikrai nelaikau savęs labai dideliu profesionalu. Man tai daugiau pagalba, ramybė, gyvybė.
 
- Bet mokslai jums irgi labai rūpėjo – universitete jūsų vidurkis buvo 9,5…
 
- Galbūt tai irgi savotiškos varžybos su savimi – pamėginti gauti aukštesnį balą, įrodyti sau, kad galiu geriau. Bet man ir patiko tai, ką mokiausi.
Nors turėjau ambicijų tapti profesionaliu sportininku, sąmoningai supratau, kad sportas – laikinas dalykas, kad ir kiek malonumo jis teiktų. Todėl visą laiką greta buvo studijos. Žinojau, kad jei nutrauksiu sportinę veiklą ar tęsiu mažesniu intensyvumu, galėsiu be problemų įsijungti į darbo rinką. Taip galėjau būti ramus.
 
- O kaip atsidūrėte sveikatos srityje ir Klaipėdos miesto poliklinikoje? Juk studijos buvo socialinių mokslų vadybos srityje.
 
- Čia jau mane nukreipė disertacijos tematika – rašiau apie sveikatos turizmą. Būtent to tyrimo metu pradėjau domėtis sveikatos sritimi, tik žvelgiau į ją iš vadybinės pusės. Taip atsirado tas žodis „sveikata“ ir pastaraisiais metais pakankamai smarkiai mane įtraukė.
Dabar dirbu Klaipėdos miesto poliklinikoje, kuri koordinuoja Klaipėdos sveikatos centro projektą. Mano veiklos laukas labai platus – tenka dirbti ne tik su poliklinika, bet ir su kitomis sveikatos įstaigomis. Kiekviena turi savo specifiką, skirtingas problemas. Tai tikrai įdomi ir atsakinga veikla.
 
- Kaip surandate laiko viskam – pilno etato darbui, treniruotėms, varžyboms?
 
- Negyvenu vien tik sportu – tai vieta, kur galiu išsikrauti, palaikyti formą, nukreipti mintis, todėl rasti laiko treniruotėms vakarais ir savaitgaliais nesudėtinga. Be to, sportas man padeda susidoroti su darbiniu stresu.
Darbe būna įvairių nenumatytų momentų, kurių negali suvaldyti. O varžybose visada žinai, ko tikėtis – situacija pažįstama, mažai kas keičiasi, nenumatytų faktorių gerokai mažiau. Sportas padeda išlaikyti vidinę ramybę, šaltesnį kraują. Manau, tai puikus derinys – kai turi veiklą, kuri ne tik neapsunkina, bet dar ir padeda geriau dirbti pagrindinį darbą.
 
- Šiais metais Lietuvos čempionate Palangoje iškovojote sidabrą. Tikėjotės tokio rezultato?
 
- Ruošiausi intensyviai. Vasaros metu turėjau atostogas, prieš varžybas mėnesį skyriau pasiruošimui.
Tiesa, sezonas nebuvo labai optimistinis, bet žinojau savo galimybes – jei viskas praeis sklandžiai, tikėjausi geresnio rezultato nei sezone. Taip ir buvo. Jaučiuosi fiziškai dar nepilnai išpildęs viską, ką norėjau, bet šiam momentui tikrai džiugu būti antroje pozicijoje.
 
- Kolegos iš poliklinikos palaikė?
 
- Taip! Atvyko pora kolegų, pirmą kartą dalyvavo kaip žiūrovai lengvosios atletikos varžybose. Labai malonu sulaukti jų palaikymo. O ir jiems patirtis buvo smagi.
 
- Neprašo darbe pademonstruoti rutulio stūmimo technikos?
 
- Nežinau, su kokiu įrankiu čia reikėtų demonstruoti. (Juokiasi.) Galima nebent judesį parodyti. Vietos prie poliklinikos daug – ir kiemelis, ir kalnelis, visur būtų galima…

- Esate klaipėdietis. Ar niekada nesvarstėte palikti gimtąjį uostamiestį?
 
- Kalbant apie sportą, visada jaučiau, kad tobulėti geriausia užsienyje. Svarsčiau vykti į JAV. Užsienyje treniravimo metodikos labiau pažengusios – gal ateityje situacija pagerės ir Lietuvoje.
Anksčiau kelis kartus per metus vykdavau į sporto stovyklas Latvijoje, Estijoje. Su Baltijos šalių atletais turime puikius santykius, labai šauni bendruomenė.
Vis dėlto jaučiu, kad Klaipėda man idealiai tinka: gyvenu rajone, sportuoju ir dirbu mieste.
 
- Jeigu paklausčiau, koks buvo įsimintiniausias jūsų karjeros momentas, apie ką pirmiausiai – sportą ar vadybą – susimąstytumėte?
 
- Aš visiškai atskiriu – sportinė veikla yra viena kryptis, vadybinė veikla – kita. Laikau jas lygiavertėmis, jos man teikia vienodą pasitenkinimą.
Sporte vienareikšmiškai išskirčiau 2017 metų Pasaulio studentų universiadą Taivane. Ten mano aukščiausias pasiekimas – šešta vieta ir geras rezultatas – 19 metrų 12 centimetrų. Tai mano asmeninis rekordas. Paliko įspūdį ir pati šalis – labai unikali, ir varžybos. Sėkmė nebuvo netikėta – žinojau savo pajėgumus, pavyko pasirodyti taip, kaip norėjau.
Dabartinėje veikloje, sveikatos centre, labai džiaugiuosi projektine veikla. Tik atėjęs dirbti patekau į projektų rengimo sūkurį. Visi parengti projektai buvo sėkmingai patvirtinti ir dabar yra įgyvendinimo stadijoje. Su iššūkiais, panašu, susitvarkome – tai man didelis džiaugsmas.
 
- Minėjote, kad jums trisdešimt treji. Rutulio stūmime tai daug ar mažai?
 
- Tiesą sakant, buvo minčių, kad gal jau užtenka aktyviai sportuoti, bet supratau – dar noriu būti aktyvus. Jei neatsitiks kažkas netikėto dėl ligų ar sveikatos problemų, dar bent trejus ketverius metus tikrai būsiu aktyvus tiek žiemos sezone uždarose patalpose, tiek vasarą.
Galiu pasakyti, kad jaučiuosi gerai – esu vienas jauniausių Lietuvos čempionato dalyvių. Prisiminkime ir Virgilijų Alekną, kuris keturiasdešimties metų buvo labai aukštame lygyje. Viskas priklauso nuo galimybių užsiimti sportu ir prevencijos – kiek pavyks išlaikyti sveiką kūną, būti konkurencingam.

- Tikimės dar ne kartą išgirsti apie jūsų pasiekimus. Sėkmės!"