Naujienos

Kur dingo Giedrius Šimulionis?! Šis klausimas kamavo ne vieną mėgstamo gydytojo gastroenterologo pacientą. „Stebuklas!” – taip reaguodavo ne vienas, pagaliau radęs naująją gydytojo darbo vietą Klaipėdos miesto poliklinikoje.

Pacientai neslepia džiugesio

Nuo praėjusio rudens Poliklinikoje dirbantis gydytojas G.Šimulionis kuklinasi, kad niekur nedingo – tiesiog ilgametį darbą ligoninėje iškeitė į Ambulatorinį konsultacinį skyrių, Klaipėdos miesto poliklinikoje. Kai kurie pacientai dabar džiaugiasi, kad lankytis pas gydytoją gali arčiau namų.

Slaugytoja Ilona Šimkienė prisiminė, kad pirmąjį mėnesį, kol pacientai dar blaškėsi ieškodami gydytojo, jų buvo ne tiek daug. Dabar pacientai pas mėgstamą gydytoją atvažiuoja ne tik iš aplinkinių regionų, bet ir gerokai tolimesnių vietovių: Šiaulių, Mažeikių, Tauragės, Šilalės ir kitų.

„Pacientai būna tokie laimingi, suradę gydytoją. Pirmosios jų reakcijos būna tokios: daktare, kaip mes Jūsų ieškojome ir kaip džiaugiamės pagaliau suradę! Visiškai juos suprantu – prarasti labi gerą gydytoją, pas kurį galbūt gydeisi ne vienerius metus, yra sunku. Žmonės labai dėkoja gydytojui ir po konsultacijos išeina laimingi, nes jis moka labai kantriai kiekvienam viską paaiškinti“, – pacientų reakcijas atskleidžia kartu dirbanti slaugytoja.

Slaugytojos žodžius patvirtina garbaus amžiaus senjorė – po konsultacijos iš kabineto išėjusios pacientės plati šypsena tiesiog spinduliuoja dėkingumu gydytojui.

„Mano darbo specifika ir bendravimo stilius niekuo nepasikeitė. Mėgstu bendrauti su žmonėmis. Man įdomu, kai galiu padėti žmogui spręsti jo problemą“, – priduria  gastroenterologas.

Kuo praverčia ligoninės patirtis?

„Per konsultaciją dabar galiu sutelkti visą dėmesį į pacientą ir nebereikia blaškytis tarp darbo ambulatorijoje ir stacionare, kur kartais reikdavo skubiai reaguoti bei priimti sprendimus čia ir dabar, prašant palaukti ambulatorinio paciento. Arba vėluodavau ateiti į konsultaciją ambulatoriniame skyriuje, nes užtrukau dėl skyriuje gydomo paciento“, – pasakoja G.Šimulionis, ligoninėje pradirbęs beveik 40 metų, iš jų nemažą dalį vadovavęs Diagnostikos skyriui.

Suteikus skubią pagalbą ligos paūmėjimo atveju ir išleidus pacientą iš ligoninės, gydytojas neretai lieka be grįžtamojo ryšio. Pasak gastroenterologo, darbas Poliklinikoje įdomus tuo, kad sutinki pacientą nuo pat pradžių: vieniems reikia diagnozuoti ligą, kitus stebėti po gydymo stacionare.

„Šeimos gydytojų ir mūsų, gydytojų specialistų, tikslas – pacientui suteikti tokią pagalbą, kad jis nepakliūtų į ligonę“, – akcentavo gastroenterologas.

Gydytojas paaiškina, kad ilgametė patirtis ligoninėje ir multidisciplininis bendradarbiavimas su kitų sričių specialistais suteikė platesnį matymą, tad pacientui galima labiau padėti, patarti ar nuraminti, kai šis ilgai negali pakliūti pas vieną ar kitą specialistą. „Remdamasis patirtimi iš praktinės pusės galiu įvertinti, ar situacija yra kritinė“, – priduria gydytojas.

G.Šimulionis pasidžiaugė, kad Poliklinikoje labai šiltai jį priėmė nauji kolegos. „Kai iš vienos darbo vietos pereini į kitą, natūralu, kad jaudiniesi, kaip sutiks ir priims bendradarbiai“, – neslėpė jis. 

Įdomus faktas

Gydytojas G.Šimulionis – bene daugiausiai užsienio kalbų mokantis gydytojas Poliklinikoje. Be tradicinių rusų ir anglų, jis moka latvių, lenkų, vokiečių ir esperanto. Vilniuje užaugęs Giedrius buvo mokyklos esperanto klubo pirmininkas. Dabar šia kalba tenka pabendrauti vis rečiau, bet štai latvių kalbos mokėjimas labai praverčia. Kolegos Latvijoje, nuvažiavus į konferenciją, net juokauja: atvažiavo latviai, lietuviai ir Šimulionis.   

Latviškai Giedrius išmoko pas močiutę Latvijoje, kur leisdavo vaikystės vasaras. Mokėti lenkų kalbą augant Vilniuje, Žvėryno rajone, buvo natūralu, nes kitaip būtum nesusišnekėjęs su kiemo draugais. Tobulinti šias žinias padėjo ilgametis susirašinėjimas su moksleive iš Lenkijos.

Nepamiršti mokamų kalbų padeda nuolatinis knygų skaitymas užsienio kalbomis.

„Vaikystėje namuose buvo labai daug knygų vokiečių kalba, tad ir man natūraliai prigijo. Gilinti vokiečių kalbos žinias padėdavo kelių mėnesių stažuotės Vokietijoje, Austrijoje. Vokiečių kalbos mokėjimas ne kartą pravertė ir konsultuojant pacientus“, – pasakoja gydytojas.  

Paklaustas, kaip įmanoma mokėti tiek daug kalbų, gydytojas kuklinasi: „Nieko ypatingo“. Bet panašu, kad šią poliglotinę dovaną perdavė ir dukrai, kuri  išvažiavusi studijuoti į Barseloną, be ispanų išmoko ir katalonų kalbą, o persikrausčiusi į Vokietiją, laisvai kalba vokiškai.